Autoriaus Archyvai: Jogaila

Kitos

Su šeima

Portretai

Scenoje

Jaunystė

Vaikystė

Šalia tremties. Ištrauka iš rengiamos knygos „Lietuviai ir muzika Sibire“

Jurate_ViliuteŽmonių su „užrakinta“ praeitimi, bet sėkminga menininko lemtim sąrašas nebūtų trumpas, dažniausiai tai nuo tremties pabėgę gabūs vaikai, paaugliai, sugebėję išlikti, iškilti. Ir savo paslaptį išsaugoti – juk gūdžiais sovietiniais metais nė į galvą negalėjo ateiti šventvagiška mintis, kad Valstybinės filharmonijos simfoninio orkestro sukūrėjas (ne įkūrėjas) vyriausiasis jo dirigentas Respublikos liaudies artistas ir apskritai viena pačių įtakingiausių muzikos srities figūrų (Viktoro Gerulaičio žodžiais, „vienas žymiausių XX amžiaus antrosios pusės Lietuvos ir Europos dirigentų“) Juozas Domarkas – bėglys, išsislapstęs nuo sovietinės šluotos; įspėti, jog bus tremiami, tėvai Domarkai keturis savo vaikus – būsimus dirigentus Juozą ir Stasį, operos režisierių Eligijų, dukrą Rūtą išdalino giminėms, patys mėgindami prisiglausti miške, po metų susirinko išbarstytus vaikus ir persikėlė į Klaipėdą – buvę stambūs ūkininkai tapo darbininkų klasės dalimi, vaikai baigė aukštąsias mokyklas.

Po karo ištuštėjusioje Klaipėdoje sovietų saugumo padaliniai gal ir nebuvo labai priekabūs – miestui trūko visų rūšių specialistų. Įvairiaspalvėje naujakurių minioje pradingo ir nuo trėmimo iš Ukmergės apylinkių atbėgusi ūkininkų Balakauskų šeima. Būsimam kompozitoriui Osvaldui tebuvo vienuolika, kai išrautas iš gimtojo sodžiaus atsidūrė sugriautame uostamiestyje; mokėsi gimnazijoje, muzikos mokykloje ir zigzagu įkopė į Lietuvos muzikų Olimpą.

Solistė Giedrė Kaukaitė tik po moti­nos –­ žinomos mokslininkės – skydu saugiai ėjo pašaukimo keliu ir net į Milano La Scala pasitobulinti nuėjo; ji žinojo, kad Lietuvos kariuomenės ulonų kapitonas Kazimieras Kaukas yra Sibiro lageriuos, kad ištvėrė ir parėjo, tačiau niekuomet nesužinojo, ką reiškia dukrai tėvo meilė ir globa. G. Kaukaitės vyras kino režisierius Arūnas Žebriūnas buvo jau ūgtelėjęs berniokas, kai tėvą – Lietuvos kariuomenės pėstininkų kapitoną –­ Praną Žebriūną (Žebrauską), dalyvavusį mūšiuose dėl Klaipėdos, Birželio sukilimo dalyvį suėmė ir išvežė į Vorkutos lagerius. Kalinių prisiminimuose Pranas Žebriūnas –­ „kapitonas ir dirigentas“: „Jau buvo 1947 metai. Į mūsų lagerį atvežė dvidešimt dvi lietuvaites.[…] Aš sukūriau saviveiklinį dainų ir šokių ansamblį. Tos jaunos lietuvaitės dainavo ir šoko. Aš režisavau, o Žebriūnas dirigavo“ (Aleksandras Sinkevičius).

Operos solistė Irena Jasiūnaitė dar studijavo Konservatorijoje ir labai jautriai reagavo į mylimo tėvo suėmimą, jo būtį Čerdin lageryje. Ar leis kalinio dukrai baigti konservatoriją, ar duos paskyrimą į Operos teatrą? Slėpė savo biografijos „dėmę“, vengė pokalbių apie šeimą ir net ištekėjusi už poeto Vytauto Bložės ne iš karto pasisakė, kas esanti, o paskui paaiškėjo, jog abu jie –­ lagerininkų vaikai, Bložės dar ir motina su seserimis tremtinės („jei būčiau galėjęs, tai būčiau kūręs vien antisovietinę literatūrą“). Operoje Jasiūnaitei teko primadonos šlovė – tik ar nenustums nuo scenos tvirtesnę padėtį turinčios?

Bet kuri gi turėjo tvirtesnę? Galingo, sodraus mecosoprano Marija Aleškevičiūtė lingavo, siūbavo tarsi epušėlė nuo dar stipresnio vėjelio – ji buožės dukra, pabėgusi nuo tremties, bet kurią valandą galėjo būti suimta, pasodinta. Iki gyvenimo pabaigos neišdilo širdyje baisi akimirka, kai prie tėvų sodybos vartų pasitiko jaunas rusų kareiviukas: „Bėk, kiek kojos neša, bėk kuo toliau, nes ir tave išveš!“ Kai pradėjo bėgti, tai regis visą gyvenimą ir bėgo – Kauno muzikos mokykloje mokėsi slapstydamasi, Konservatorijoje jautėsi lyg būtų sekama. Senus tėvelius Juozą ir Marijoną Aleškevičius iš Krekštėnų kaimo (Alytaus rajone) išvežė tada vienus: motulė verkė verkė ir numirė iš sielvarto. Tėvulis grįžo, dar pagyveno bites kopinėdamas, į žmonos paveikslą žiūrėdamas – va, kokia gražuolė buvo mano Mariukė… Graži ir Marija: „ nuoširdžios dzūkiškos širdies, visada besišypsanti“ (Jūratė Klovienė).

Solistė Birutė Almonaitytė vaikystėje liko viena vienužė – lyg našlaitėlė raganos į mišką išginta. Gimusi turtingame Gudaičių kaimo ūkyje (netoli Kudirkos Naumiesčio), augo trijų brolių jauniausia seserėlė, senolės dainų sodo paukščių ulbėjimo žolynų kvapo apsupta, tėvo muzikavimo auklėjama (tėvas turėjo namuose fortepijoną, klarnetą, armoniką, jais grojo, subūręs jaunimo apylinkės chorą jam vadovavo, rengė klojime vaidinimus, dalyvavo dainų šventėse, iškilminguose renginiuose, Vytauto Didžiojo metais, kai Vytauto paveikslas keliavo per Lietuvą, Pijaus Almonaičio choras sutiko jį Šakių apylinkėje). Tėvui anksti mirus (1941), motina nepajėgė viena išlaikyti vaikų ir ūkio; už tai, kad neatidavė sovietų valdžiai javų duoklės („ją atidavus, tuoj pat padvigubindavo“), buvo suimta ir pasodinta į kalėjimą, ūkis išbuožintas, tušti trobesiai nugriauti. „Iš didžiulės sodybos, šimtamečių ąžuolų augusių sodo pakrašty, tiesių kaip nendrės uosių, jovaryno, obelų bei kriaušių neliko nei medelio, nei krūmelio…[…] Melioratorių traktoriai nuo žemės paviršiaus nušlavė ne tik gimtąjį Gudaičių kaimą. Po buldozerių vikšrais dingo ir kiti aplinkiniai kaimai.“

Netekę motinos ir namų, vaikai išlakstė kas kur. Giminių priglausti jaunėliai Birutė ir Kęstutis mokėsi Kudirkos Naumiestyje. Neilgai – 1948 metų gegužės mėnesį vyresnysis brolis Gediminas atsiuntė žinią: „Esu tremiamųjų vagone, bėkit!“ Išbėgo. Kęstutis – Vilkaviškio link, trylikametė Birutė – Šakių pusėn, gal laikinai giminaičiai priglaus. „Abu su Kęstučiu norėjome, ką nors pasiekti. Gyvenome Kaune pas tetą. Dirbome ir mokėmės.[…] …mane įtaisė į darbą sąskaitininke įmonėje. Ten vyriausias buhalteris buvo toks Cvilingas, partinis sekretorius. Baisus žmogus. Matyt, kažkas įskundė, kad mama kalėjime. Tai jis kasdien per pietų pertraukas mane išsikviesdavo ir tardydavo – kur broliai, už ką nuteista motina ir pan., nors, žinoma, viską buvo išsiaiškinęs. Bet baugindavo, tiesiog terorizuodavo. Aš nuo vaikystės stribų įbauginta, labai jo bijodavau. Baisiai nuo jo prisikentėjau.“

Palaikoma žymių muzikų, ryškaus talento Birutė Almonaitytė be didesnių kliūčių baigė Kauno J. Gruodžio muzikos mokyklą, Maskvos P. Čaikovskio konservatoriją, atėjusi į Lietuvos operos ir baleto teatrą stojo šalia pajėgiausių mecosopranų, su pasisekimu dainavo apie pusšimtį pagrindinių vaidmenų. Intensyviai koncertavo, pirmoji atliko nemažai naujų lietuvių kompozitorių kūrinių.

Atrodo, lyg Sibiras gviešėsi žemųjų moteriškų balsų – N. Ambrazaitytė, I. Jasiūnaitė, M. Aleškevičiūtė, B. Almonaitytė – visos po išoriniu šlovės blizgesiu slėpė tremties kulną, visos nepasidavė ir patyrė triumfą operos scenoje.

Kiek kitaip, tačiau, galima sakyti, irgi po laimės žvaigžde ėjo dar vieno kolosalaus anų laikų mecosoprano Liudmilos Jūratės Mackonienės keliai. Baigusi konservatoriją, ji negavo paskyrimo į operos teatrą ir trisdešimt metų dirbo etatine Valstybin ės filharmonijos soliste. Koncertavo (kaip ir Algirdas Ločeris) Lietuvos miestuose, miesteliuose, netrokšdama (kaip ir jisai) aukštų scenų ar didelių salių; turėjo pakankamai duomenų operai, tačiau į teatrą nesiveržė ir tenkinosi kuklesne vieta: „Geri žmonės patarė neiti į Operą.“

Liudmila Mackonienė

Liudmila Mackonienė (nuotrauka iš autorės archyvo)

Geri ir protingi buvo tie žmonės – talentams sovietai, tiesa, atlaidūs, bet ir auksinės žuvelės kantrybės taurė su dugnu. Liudmilos biografija – viena pačių tragiškiausių ir pavojingiausių. Tėvas Afanasijus Kãzanas (gimęs 1898m. Zarasuose, rusų sentikių šeimoje) tarnavo Rusijos kariuomenėje praporščiku, Pirmojo pasaulinio karo metais kariavo su vokiečiais, turkais, bulgarais; bolševikams paėmus valdžią, perėjo į laisvųjų kazokų dalinį ir Ukrainoje, Petrogrado, Pskovo gubernijose kovėsi su bolševikais. 1920 metais grįžo į laisvą Lietuvos respubliką, kovojo su lenkais prie Seinų. Kilus SSRS–Vokietijos karui, kapitonas A. Kazanas organizavo Zarasuose sukilėlių būrį, tarnavo savisaugos daliniuose kuopos vadu. Baigiantis karui Rytų Prūsijoje, rusai jį paėmė į nelaisvę, nuteisė ir išvežė į Uchtos, Vorkutos lagerius.

Tuo metu jo žmona, Liudmilos motina Sofija jau buvo suimta ir nuteista mirti – už tai, kad savo įtaka vyrą padarė liaudies priešu, o sūnus išaugino banditais (vėliau mirties bausmė pakeista į dešimt metų lagerio). Abu Kazanų sūnūs jau buvo padėję galvas Laisvės kovose: devyniolikmetį Igorį nušovė sovietiniai diversantai (1943), Mykolas – partizanas Siaubas, Lokio rinktinės vadas – 1945 metų liepos mėnesį, apsuptas prie Dusetų NKVD kariuomenės, susisprogdino (po mirties jam suteiktas majoro laipsnis).

Kalinamas tėvas, tikriausiai apie visa tai žinojo… Kilus visuotiniam Vorkutos lagerių maištui (1953), jisai ne vien tą sukilimą kurstė, organizavo, vadovavo, o ir pirmasis išėjo į badmirės kalinių minios priekį mėgindamas žodžiu paveikti tankais, automatais ginkluotus kareivius, ir pirmasis nuo jų žuvo. Šimtai negyvų, sužeistų, kraujuojančių liko gulėti tame nelygios kovos, tiksliau, žudynių lauke, daugybę šiurpių epizodų, narsių poelgių įsiminė sukilimo dalyviai, ir visų prisiminimuose kapitonas A. Kazanas – Vorkutos didvyris

Ir šios šeimos mergaitė, vienintelė gyva Kazanų atžala, prigimties balso vedama, atėjo į Kauno muzikos mokyklą. Mokėsi Petro Olekos dainavimo klasėje – jam vienam pasipasakojo, kas esanti, buvo tėviškai jo priglobta, apsupta rūpesčiu. Gal būtų ramiai ir išsibuvus, jei ne skundas. Pamatė vergo palikuonis koncerte dainuojančią aukštą laibą geltonplaukę, pažino Kazanaitę ir pakėlė balsą – tokiems ne vieta tarybinėje mokykloje!

Ak, tie skundikai, kiek jie žmonių suėdė! Bjaurus purvinas šniūras, nutįsęs per šviesiausius istorijos tarpsnius, dergiantis žmogaus vardą ir tautos istoriją! Gajus –­ batu užmynęs neištrinsi, buvo, yra ir bus (?).

Muzikos mokyklos partinės sekretorės Naktinienės turėta žmoniškumo: patarė direkcijai susilaikyti nuo skubių sprendimų, o Liudmilai – paduoti malonės prašymą komunistų partijos centro komiteto sekretoriui Antanui Sniečkui, jeigu tas leis mokytis, niekas nesutrukdys. Atėjo pas ką tik Dailės institutą baigusį ir jau Kaune įsidarbinusį Joną Mackonį „lieknoji nendrelė susijaudinusi, pablyškusi“ ir paprašė plunksną valdantį dailininką surašyti jai tą prašymą: „bulbanosiui dzūkeliui“ pagailo mergaitės, širdis suspurdėjo – ne tik parašė, o ir rankos paprašė.

Pasakojama, jog Sniečkus pasiteiravęs, ar gerą balsą turinti, ar graži esanti, ir numojęs ranka – et, tegul mokosi. (Pasak J. Mackonio, ir į dailininkų avangardinę bangą Sniečkus galų gale atlaidžiai numojęs: bala nematė, tegul būna ir modernizmas, tik žiūrėkit, kad būtų tarybinis!) Suprasdamas rizikuojantis menininko ateitimi, Jonas Mackonis vis tiek vedė septyniolikmetę Liudmilą Kazanaitę. Žiedus užmovė Petras Oleka, pasvočiavo jo žmona baleto solistė Jadvyga Jovaišaitė, o kambarėlį jaunavedžiams savo bute paskyrė dailininkas Antanas Žmuidzinavičius.

Liudmila pateko į supratingą meno žmonių aplinką. A. Žmuidzinavičius tuomet spaudai rengė savo knygą „Paletė ir gyvenimas“, paskaitydavo ištraukų; dainuodavo, skambindavo dažni svečiai Beatričė Grincevičiūtė, Juozas Indra; ir Liuda padainuodavo Schuberto dainų, o vaišingas šeimininkas švelniu baritonu išvingiuodavo dzūkų kaimo melodijų, kurios liete liejosi ir iš Jono Mackonio krūtinės.

Kiekvienas jų turėjo ką išdainuoti… Indra dar pats su lagerio antspaudais veide ir plaučiuose. Grincevičiūtė – ieškanti žemėlapiuos Altajaus krašto, kur Jabogano slėnyje sesuo ir brolis avis gano. Jonas Mackonis – nebeišmanantis, kaip sudaryti siuntinėlį ir broliui Rapolui į Kemerovo lagerius, ir sesers Monikos šeimai, vargstančiai Krasnojarsko srities kolūkyje, ir mažamečius vaikus auginančiai seseriai Agotai, iš bado lageryje tinstančiam jos vyrui…

Baigusi muzikos mokyklą, Liudmila Mackonienė panoro stoti į konservatoriją.

„Su tokia baisia šeimos charakteristika patekti į aukštąją tarybinę mokyklą, kai net buožių vaikai į ją nepriimami, atrodė neįmanoma. Ryžausi pats eiti į mandatinę stojamųjų egzaminų komisiją ir žmonai advokatauti. Konservatorijos direktoriaus pavaduotojas Černecovas dar bandė išbalusią mano žmoną šio to paklausti. Jis klausia – atsakau aš. Anas net pyktelėjo: „Kodėl ne jinai atsako?“. „Ji rusiškai dar gerai nemoka“. „Betgi jos tėvas rusas“. „Tačiau motina lietuvė“.

Įvyko stebuklas. Mandatinė komisija leido Liudmilai Kazanaitei laikyti stojamuosius egzaminus. Kaip vėliau sužinojome, gal ne tiek mano ryžtas ir advokatavimas lėmė tokį sprendimą, o marksizmo dėstytojos [Paulinos Girdzijauskienės – J. V.] informacija: „Sniečkus leido jai mokytis.“ Balys Dvarionas irgi karštai ją užtarė… Sykį jis mane sujaudino priminęs tuos metus, kai Kauno muzikos mokyklos pedagogai privalėjo pašalinti iš mokyklos Liudmilą Kazanaitę, kaip „liaudies priešų“ dukterį: „Kaip mes visi gailėjomės tos šviesiaplaukės našlaitės, tačiau bijojome užtarti. Staiga išgirdome, kad atsirado drąsuolis, kuris jai pasipiršo. Didvyriu tave laikėme…“ (J. Mackonis)

„Visi žmonės man buvo geri, blogų nepasitaikė. Kai konservatorijoje ėmė kalbint į komjaunimą, pasakiau Girdzijauskienei ir ji viską „sutvarkė“… Filharmonijos partinis sekretorius pianistas Jefimas Borisovas globojo mane iš tolo, nutylėdamas, jisai akompanuodavo, kai dainuodavau solo ar duetus su Leonidu Muraška, Vladimiru Rubackiu. Nuostabiai griežė akordeonu ir mums akompanavo Algirdas Ločeris; ypatingą balsą turėjo Stasė Laurinaitytė, tik ji paniškai bijodavo scenos… Parengiau kelias dešimtis solinių programų: užsienio kompozitorių, senovinių rusų romansų, lietuvių autorių – Klovos, Dvariono, Gorbulskio, Kairiūkščio, didelį pasisekimą turėdavo Kavecko dainų koncertai, akompanuojant pačiam kompozitoriui…“

Liudmila Mackonienė nebuvo įvertinta padėkų raštais, garbės vardais. Bet, kaip vienintelė Kazanų šeimos įpėdinė, priėmė iš Lietuvos Respublikos Prezidento rankų Vyčio kryžiaus ordinus, skirtus tėvui ir broliui. „Didžiuojuosi, kad Kazanų kraujas teka mūsų sūnaus (matematiko Vidigirdo Mackevičiaus), jo vaikų ir vaikaičių gyslomis.“ (Jonas Mackonis)

Pažvelgus po oficialiuoju biografijų paviršium, aiškėja, jog yra labai daug muzikų, paliestų Sibiro per artimuosius.

Jūratė Vyliūtė

In memoriam

LIUDMILA JŪRATĖ MACKONIENĖ-MACKEVIČIENĖ
1929 02 05 – 2012 05 30

Liudmila Jurate Mackoniene MackevicieneKeleliu į Rokantiškių kapines išėjo dainininkė Liudmila Mackonienė-Mackevičienė. Gimė Panevėžio r. Pajuostės kaime, mokėsi Panevėžio, vėliau Kupiškio gimnazijose. Turėjo stiprų, sodrų, žemą balsą ir svajojo tik apie muzikės profesiją, siekė jos, kad ir patekusi į pavojingą padėtį: tėvas, Lietuvos kariuomenės kapitonas Afanasijus Kazanas, Vorkutos lageryje (ten ir nušautas per 1953 m. kalinių sukilimą), motina irgi lageryje, abu broliai žuvę kovose su okupantais (tėvas ir brolis Mykolas, partizanų vadas Siaubas, po mirties apdovanoti Vyčio kryžiaus ordinais). Įstojo į Kauno muzikos mokyklos dainavimo skyrių, ištekėjo už dailininko Jono Mackonio – jo ir ypač specialybės dėstytojo Petro Olekos globojama išvengė represijų, galėjo baigti mokyklą, paskui studijuoti Valstybinėje konservatorijoje (1950–1955). Dainavimo pirmuosiuose kursuose ją mokė Juozas Babravičius, vėliau Kipras Petrauskas. Gavusi paskyrimą į Lietuvos filharmoniją, trisdešimt metų dirbo etatine soliste. Į Operą eiti nebandė – kūrė turtingą koncertuojančios dainininkės gyvenimą.

L. Mackonienės repertuaras plėtėsi sparčiai ir įvairiomis kryptimis – reikėjo patenkinti didžiųjų Lietuvos miestų išprususių klausytojų poreikius, kaimo vietovių publiką, taip pat sovietinių respublikų gyventojus, pas kuriuos gana dažnai vykdavo Filharmonijos artistai, grupėmis ir po vieną. L. Mackonienė turėjo paruošusi kelias dešimtis teminių, žanrinių, proginių, monografinių programų. Jas sudarė įvairių stilių, epochų kameriniai kūriniai: sovietinės dainos, senoviniai rusų romansai, F. Schuberto dainos, operų arijos, Vidurinės Azijos tautų liaudies dainos ir kita. Dažnas ir geranoriškas jos partneris scenoje būdavo pianistas Jefimas Borisovas. Nemažai dėmesio ji skyrė naujai lietuviškai muzikai, dainavo Vytauto Klovos, Balio Dvariono, Benjamino Gorbulskio, Vytauto Kairiūkščio dainas. Didelio pasisekimo sulaukdavo Konrado Kavecko kūrybos vakarai, kai L. Mackonienei akompanuodavo pats kompozitorius (išleista įrašų plokštelė). Dainavo ir stambių kūrinių solo partijas, gastroliavo su kameriniu bei simfoniniais orkestrais Baltarusijoje, Latvijoje, Ukrainoje, Rusijoje.

Paskutiniuosius gyvenimo metus leido sūnaus, matematiko Vigirdo Mackevičiaus šeimos rūpestingai prižiūrima, ir nors už ilgus kūrybinio darbo metus nebuvo sovietų valdžios įvertinta kokiais nors garbės vardais ar ženklais, gyveno šviesiai prisimindama praeitį ir žmones, padėjusius tapti ir būti dainininke.

Jūratė Viliūtė

http://eia.libis.lt:8080/archyvas/viesas/20120615100149/http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19871