Temos Archyvai: Apie ją

Žmogaus kančia ir scena. Liudmilos Kazanaitės-Mackonienės gyvenimo puslapiai

Fragmentas iš Panevėžio krašto istorijos – gyvenimo proistorė

Ten, kur Juosta įteka į Nevėžį, kairiajame Nevėžio krante buvo Pajuosčio dvaras. Jam priklausė ir kaimai: Degėnai, Pagiegala, Staruškos, Užulonis, Predžiūnai. Už tilto per Nevėžį baltos kolonos į dangų kėlė rūmus. Dvaras kūrėsi jau XVI amžiuje. Didikų sūnums kuriant šeimas dvaras ėjo iš rankų į rankas: Komajevskiai, Jaroslavcai, Vizgirdai, Blinstrubai, Berkai…

Aleksandras Meysztawiczius

XVII a. kartu su Mykolo Blinstrubo dukros ranka dvarą gavo Petras Meysztawiczius (Meištavičius). Jį paveldėjo Juozas, paskui Mateušas, Mykolas. Šis baigė Panevėžio pijorų mokyklą, bendravo su Vilniaus universiteto profesoriumi, garsiu botaniku Stanislovu Bonifacu Jundzilu (1761-1847). Buvo autoritetingas, 1835 m. tarnavo net Kauno apskrities bajorų maršalka. Iš penkių vaikų Pajuosčio dvarą paveldėjo Edvardas Meištavičius (1821–1889). Jis tapo Panevėžio (Upytės) apskrities bajorų maršalka (1848 ir 1875 m.). Vedęs Mariją Šyrinaitę E. Meištavičius susilaukė keturių vaikų. Pajuostį paveldėjo Juzefo Pilsudskio bendramokslis Aleksandras (1864-1943) Meištavičius, paskutinysis šio dvaro šeimininkas.

Zofija Korwin Kossakowicz-Meisztowicz

Panevėžio krašte vystė žemės ūkį, domėjosi ir gavo Jasnagurkos (Skaistakalnio) šeimininko Mauricijaus Karpio giminės archyvą, kuris buvo atskleistas jo monografijoje apie Karpių giminę. Su grafaite Zofija Pelagėja Aleksandra Korvin-Kosakauskaite (Zofija Korwin Kossakowicz, 1868–1932) sulaukęs septynių vaikų Lietuvos-Lenkijos trinties laikotarpiu pasitraukė į Lenkiją. Dvaras liko apleistas.

Gražus dvaro žemių reljefas, per 70 rūšių medžių ošimas, gražaus parko kerai, raistai, pievos, arimai, giminės palaidojimai ir koplyčia, senieji pastatai – visa tapo Lietuvos, vėliau sovietinės kariuomenės teritorija: niokota, deginta, griauta…

Pirmasis čia pasirodė Panevėžio batalionas. Lietuvos vyriausybei 1918 m. pabaigoje pradėjus kurti karinius dalinius didesniuose Lietuvos miestuose. 1918 m. gruodžio 29 d. Mykolo Sleževičiaus vyriausybės Krašto apsaugos ministro Jono Vileišio įsakymu krn. Jonui Variakojui pavesta suformuoti Panevėžio srities apsaugos būrį. 1919 m. gruodžio 29 d. pavadintas L. K. Mindaugo pulku.

Po karo Pajuostis tapo sovietinės kariuomenės buveinė. Skirtingi Lietuvos karininkų likimai. Sudėtingas buvo „sulietuvėjusio sentikio“ Lietuvos karininko Afanasijaus Kazano šeimos likimas.

Afanasijus Kazanas (1898–1953) čia buvo atsiradęs jau grūdintas kovose. 1898 sausio 10 d. gimęs Zarasų (Novoaleksandrovsko) krašto iš Rusteikių k. sentikių šeimoje, Pirmajame pasauliniame kare išėjo kariauti Rusijos imperijos savanoriu. Panevėžio apylinkės jam atsivėrė jau mačiusiam kautynes su vokiečiais, turkais, bulgarais, austrais-vengrais. 1917 m. Maskvoje baigė 5-ją praporščikų mokyklą. Bolševikams užėmus valdžią, pasitraukė į Ukrainą ir Kijevo gubernijoje įstojo į laisvųjų kazokų dalinį. Nikolajaus Judeničiaus kariuomenėje kovėsi su bolševikais, buvo sužeistas, bet užtarnavo paporučiko laipsnį. 1920 m. kovose su Lenkijos kariuomene užsitarnavo leitenanto laipsnį, 1934 m. – kapitono.

Lietuvos kariuomenės karininkas, kapitonas Afanasijus Kazanas su žmona Sofija Kazakevičiūtė-Kazaniene. 1938 m. Nuotr. iš Genocido aukų muziejaus fondų

Vedė suvalkietę iš Kalvarijos Sofiją Kazakevičiūtę. A. Kazanas prisistatė Lietuvos kariuomenei. Panevėžyje užsirašė į karininkams skirtus lietuvių kalbos kursus. Ne visi pulko karininkai gerai mokėjo kalbėti lietuviškai, o tai labai piktino kareivius. Mokymo kursai organizuoti 1921 m. O „1929 m. sausio 10 d. Panevėžyje komisija, kurios pirmininkas buvo I Karo apygardos štabo viršininkas gen. št. plk. ltn. Kazys Tallat-Kelpša (1893–1968), priėmė įskaitas iš šių karininkų: plk. ltn. Juozo Skorulio (1893–1972), adm. kpt. Martyno Huffo (?–?), adm. kpt. Zacharo Kuznecovo (1895–?), adm. kpt. Jokūbo Trečioko (1887–?), vyr. ltn. Afanasijaus Kazano (1898–1953), vyr. ltn. Jono Jurašo (1899–1941), ltn. Juozo Būtėno (1898–1976). Komisijos protokole nurodyta, kad šie karininkai sėkmingai įskaitas išlaikė“ (LCVA. F. 929, ap. 6, b. 111: 14). „Nesiteisinkime, kad reikalingos mums tik karo žinios. Lietuvos karininkams ne mažiau turėtų būti svarbu, kad tos karo žinios būtų lietuvišku rūbu apvilktos. Nors A. D. L. K. Vytauto Kursai ne tam, kad kalbos mokytų, bet lietuvių kalbos mokymas visuomet gali būti pateisinamas“, – pastebėjo komentatorius pašalietis.

11

Liudmila su broliais Igoriu ir Mykolu

1923 m. gimė vyresnysis sūnus Igoris. Brolis Mykolas Kazanas 1925 m. gimė Jaskoniškėse, Dusetų vls. (į šiaurę nuo Dusetų). 1929-ųjų balandžio 5 d. Pajuostėje gimė dukrelė Liudmila Jūratė. 2019-aisiais būtų sukakę 90 (mirė 2012 gegužės 30 d.).

1940 m. šeima grįžo į Zarasus. Tėvas nerimo: 1941 m. Birželio sukilimo metu organizavo zarasiečius, o vokiečių okupacijos metais tarnavo policijos transporto kuopoje, savisaugos batalione. 1943 m vokiečių pasiųstas į Rytų frontą, tačiau prie Karaliaučiaus rusų armija paėmė į nelaisvę ir nuteisė 10 metų lagerio ir 5 metams tremties. Karštas kraujas ir čia nerimo. 1953 m. aktyviai dalyvavo Vorkutos politinių kalinių sukilime ir rugpjūčio 1 d. žuvo (Jukka Rislakki. Vorkuta! Sukilimas lageryje. Iš suomių kalbos vertė Aida Krilavičienė. Vilnius: Briedis, 2016, 336 p.)

Devyniolikmetis Brolis Igoris Kazanas (g. 1924 m. lapkričio 23 d.) (1923-1943) drauge su tėvu aktyviai kovojo zarasiečių birželio sukilėlių būryje. Vėliau dirbo policijos vachmistru. 1943 m. susišaudyme su M. Melninkaitės sovietiniais diversantais Dūkšto apylinkėse, prie Apvardų ežero, buvo sunkiai sužeistas ir kitą dieną mirė.

1940 m. tėvams iš Panevėžio persikėlus į Zarasus, Mykolas Kazanas baigė Zarasų gimnaziją. 1944 m. įstojo į gen. Povilo Plechavičiaus sukurtą Lietuvos vietinės rinktinės karo mokyklą Marijampolėje, kurią baigus jam buvo suteiktas leitenanto laipsnis. Vokiečių okupacijos metais M. Kazanas aktyviai dalyvavo pogrindinės spaudos leidyboje. Laisvės kovų dalyvis R. Strazdas prisimena: „Mano tėvas tuo metu tarnavo savisaugos dalinyje, Mutkos tėvas-fronte vokiečių daliniuose. Mūsų šeima gestapui nekėlė įtarimo, todėl pas mus, vadovaujant A. Daugelei, buvo įrengta pogrindinė spaustuvėlė, kurioje buvo leidžiamas „Nepriklausomos Lietuvos“ laikraštėlis. Jį redagavo mokytojas Viktoras Strazdas, mano brolis, Jonas Rūkas, Osvaldas Šileikis ir Albinas Daugelė. Mutka gerai dirbo rankine spausdinimo mašinėle, o Daugelė – šapirografu. Man tada buvo 13 metų. Mutkos ir Daugelės prisaikdintas tapau jų ryšininku. Kai būdavo spausdinamas laikraštėlis, aš gatvėje eidavau sargybą, o paskui, įsidėjęs į pieno bidoną, leidinį nešdavau į kaimą Mutkos nurodytam ūkininkui. Frontui priartėjus, Mutka pradėjo organizuoti vyrus ir ginklus.“

Tėvo Afanasijaus Kazano pavedimu 1944 m. gruodžio 15 d. Antazavės šile Mykolas subūrė apie 100 vyrų Vyčio kuopą ir čia įrengė partizanų stovyklą. 1945 m. balandžio–gegužės mėn. M. Kazanas suvienijo Antazavės, Imbrado, Aleksandravėlės būrius ir pavadino Lokio rinktine. 1945 m. balandžio 6 d. jis, Kazanas-Mutka, Siaubas, tapo šios rinktinės vadu. Saugumo pažymoje buvo rašoma: „M. Kazano motina suimta NKVD ir nuteista aukščiausia bausme. Sesuo, kaip kalbama, gyvena Vilniuje. 1945 m. Streikaus ir Kazano „gaujos“ susijungė ir pasiekė 300 asm., apskaityti 89 asm. Veikia Antazavės, Dusetų ir Imbrado vlsč. miškuose: Šile, Girioje, Sruogiškyje. Miškų plotas – 1883 ha. Gauja ginkluota.“

Mykolas – partizanas Siaubas, „Lokio“ rinktinės vadas. 1945 m. gegužės 29 d. Zarasų aps. Antazavės vls. Dervinių k. apylinkėse jo vadovaujami partizanai sumušė Antazavės stribus. 1945 m. liepos 7 d. Zarasų aps. Dusetų vls. Jaskoniškių k. 30-ies asmenų grupė, sudaryta iš NKVD Dusetų vls. poskyrio stribų ir NKVD kariuomenės 130-ojo pasienio kareivių, vykdė karinę čekistų operaciją. Jos metu buvo apsupta Juozo Markelio sodybos daržinė, kurioje tuo metu buvo keturi Lokio rinktinės partizanai. Partizanai atkakliai priešinosi. Susišaudymo metu daržinę padegė. Vienas partizanų išlėkė ir pasidavė, Viduje liko trise. Po sprogimo daržinė baigė degti… Joje buvo rasti trijų partizanų palaikai, kuriuos atpažino suimtas partizanas Lionginas Lukošiūnas. Taip susisprogdino Lokio rinktinės vadas Mykolas Kazanas-Mutka, partizanas Siaubas.

,,Afanasijus Kazanas, Nepriklausomybės kovų savanoris, Lietuvos kariuomenės kapitonas dabar kali lageriuose. Motina taip pat nuteista dešimčiai metų katorgos. Vyresnysis brolis Igoris keturiasdešimt trečiaisiais žuvo kautynėse su sovietų diversantais. Kitas brolis, Mykolas, Lokio būrio partizanų vadas, su dviem bendražygiais vienoje sodyboje netoli Dusetų buvo išduotas ir enkavėdistų apsuptas. Trys vyrai iki paskutinio šovinio atsišaudė, paskui granata susisprogdino“, – patvirtino dailininkas Jonas Mackonis (Mackonis 2003, p. 105). J. Mackonis rašo: ,,Iš vieno kalinio sužinojome, kad Afanasijus Kazanas jau prieš metus, tai yra 1953-ųjų rugpjūčio 1 dieną, per Vorkutos kalinių streiką-sukilimą krito nuo enkavėdistų kulkos. Taigi mano uošvis, Zarasų rusas, nepriklausomybės kovų savanoris, Gedimino ordino kavalierius atidavė savo gyvenimą ir gyvastį Lietuvai, paaukojo ant jos švento aukuro abu savo sūnus – Įgorį ir Mykolą“ (2003, p. 134).

09

Liudmila Kazanaitė vaikystėje

Motina Sofija Kazanienė (g. 1901 m.) suimta 1944 m. spalio 4 d. 1945 m. sausio 15 d. buvo nuteista mirties bausme, vėliau bausmė pakeista dešimčia metų lagerio – už tai, kad vyras buvo liaudies priešu, o sūnus išaugino „banditais“.1945 m. rugpjūčio 5 d. išvežta į Unžlago, Gorkio sr., lagerį. Į Lietuvą grįžo 1954 m. Buvo puiki kulinarė. 1994 m. mirė Vilniuje.

Kapitonas Afanasijus Kazanas – Vorkutos didvyris apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu (1928), D. K. Gedimino Ketvirtojo laipsnio ordinu (1938), ugniagesių „Artimui pagalbon“, Estijos ugniagesių kryžiais (1929, 1933, 1935), Vyčio Kryžiaus Komandoro kryžiaus ordinu (po mirties, 2008). Liudmilai Kazanaitei-Mackonienei-Mackevičienei Prezidentas Valdas Adamkus įteikė apdovanojimą šeimai.

Tėvo sprendimui vieni jų pritaria žodžiais ir kursto
Nirštančio pyktį, kiti pasirenka tyliai prijautę.
Betgi žmonių giminės netekimas visiems jiems vienodai
Skaudina širdį, todėl jie klausia, kaip žemė atrodys,
Likus tuščia be žmonių, kas bers ant aukuro aukai
Smilkalus, ar ne žvėrims atiduos jis žemę nusiaubti… (Ovidijus. Metamorfozės, Vilnius: Vaga, 1990)

Vienintelė gyva Kazanų atžala – Liudmila Jūratė Kazanaitė (1929 m. vasario 5 d. – 2012 m. gegužės 30 d. Juodšiliuose, Vilniaus r.).

Koks paslaptingas gyvenimas! Greta vaikšto žmonės, kuruos mes teisiame, kitus giriame arba tiesiog nepastebime. Gerbiame buvusį nusikaltėlį, bet niekiname didvyrį. Pasirodo, ne viskas, kas pasirodo viešai gali būti matoma. Didžiausios intymaus gyvenimo apraiškos – aistros, proto galios arba negalios, juslių siekiami malonumai tėra net ir gražiausiu rūbu maskuojama šešėlinė egzistencija. Slapčiausi viešumoje yra mūsų potyriai – kūno ir širdies skausmai, garsiai neišsakomi, nerodomi meilės ir neapykantos jausmai. Išorinio pasaulio esame neatpažįstami, teesame savo esaties materialūs šešėliai. Gulėdamas mirties patale rašė M. Rilke, „Ar aš vis dar esu tas, kuris sudegs nepažįstamas? Aš neištryniau prisiminimų. O, gyvenime, gyvenime: išeinu, išeinu pasaulio nepažintas…“ Pokario dešimtmečiai – laikas, kuomet net artimiausi giminaičiai vengė pasakoti vaikams neseną, bet sudėtingą istoriją, kad tie neprasitartų ne vietoje, ne laiku, žmonėms, turėjusiems galių naikinti. Ir žmonės tikriausiai norą, gebėjimus pamatyti, išgirsti, pajausti kitus. Grėsmę keliančių ideologinių takoskyrų girioje gūžiamės savastyje. Tik mūsų kiekvieno privatūs namai, ribota šeimos gyvenimo tikrovė tapo saugiais.

Daugiau nei dešimtmetį L. Mackonienę girdėjau filharmonijos klasėse repetuojančią, dalyvaujančią solistų perklausose, koncertuojančią, ieškančią naujo repertuaro. Visiems pagarbią, dėmesingą kolegoms, kuklią, romią, tačiau nuotaikingai pasakojančią apie sūnų, vaikaitį Jokūbą, entuziastingą, energingą savo vyrą dailininką J. Mackonį, jo – libretisto vargus kuriant operą „Pilėnai“. Prieš akis aukšta, tvirta moteris, apsigaubusi šilta trikampe skara pasiruošusi išvykai į koncertus.

Turėjo stiprų žemą balsą. Tarp filharmonijos solisčių sopranų ilgą laiką tokia buvo vienintelė. Nežinia kaip sugebėjo iš Panevėžio apsižvalgymui išsprukti į Vilnių, vėliau į Kauną tuo laiku, kai šeimoje vyko kraupūs įvykiai. Kaune kažkas paskatino mokytis muzikos mokykloje dainuoti. Mokytojui Petrui Olekai papasakojo savo gyvenimą. Bijojo rodytis Panevėžio kraštuose.

Mokytojas ją, tarsi našlaitę, apsupo globa, rūpesčiu. Petras Oleka karo metais maitino ne vieną badaujantį, skurstantį savo mokinį. Užuovėją rado ir Liudmila. Kaune „Per vieną institute įvykusį muzikos mokyklos mokinių koncertą kaip jo konferansjė susipažinau su dviem jaunom dainininkėm – Stase Girčyte (lyriniu sopranu) ir Liudmila Kazanaite (mecosopranu). Ta pažintis vėliau perėjo į draugystę, o netrukus tarp mūsų pradėjo plasnoti amūriukai“ (J. Mackonis. Boružės odisėjos. Vilnius: Tyto alba, 2003, p. 104). Sutiktas Petras Oleka ėmė piršliauti. Tačiau rimtai apie Liudmilą pradėjo galvoti jau pradėjęs dėstyti Stepo Žuko taikomosios dailės mokykloje. Jį aplankiusi „šviesiaplaukė viešnelė“ papasakojo savo šeimos istoriją. „Iš visos Kazanų šeimos ji liko viena vienužė, giminių remiama mokėsi dainavimo, nuo mokyklos vadovybės viską slėpė. Tik vienas Oleka viską žinojo.“ 1948-ieji metai. Koncerte kažkoks žmogus ją atpažino… Kazano duktė mokosi? Partijos sekretorei Onai Naktinienei buvo dėkingas ne vienas jaunuolis, kuriam ji rašė teigiamą rekomendaciją, užstojo, išsaugojo… Ir Liudmilos neišvarė, bet pasiūlė parašyti malonės prašymą aukščiausiam „teisėjui“. LKP(b) pirmajam sekretoriui Antanui Sniečkui.

Mergina paprašė kaligrafiškai rašančio Jono padėti parašyti… „Tai buvo bene įtaigiausias mano rašinys, su jauduliu rašytas, našlaitės ašaromis pakrapintas, pašventintas“, – prisiminė dailininkas, Vytauto Klovos operos „Pilėnai“ ir kitų operų libreto autorius Jonas Mackonis.

Pasakojama, jog Sniečkus pasiteiravęs, ar gerą balsą turinti. „Turi plataus diapazono mecosopraną.“ „Ar graži?“ – klausinėjo. „Labai išvaizdi. Turi visus artistės duomenis“, – patikino prašymą atvežusi partijos sekretorė. A. Sniečkus numojo ranka – „Et, tegul mokosi mergaitė. Mums reikia gražių artisčių.“

Jonas Mackonis ir Liudmila Jūratė Kazanaitė

Suprasdamas rizikuojantis savąja dailininko, rašančio žmogaus (vėliau ir žinomo libretisto, menotyros daktaro, profesoriaus) ateitimi, Jonas Mackonis paprašė jos rankos. Tais pačiais 1948-aisiais apvesdino Petras Oleka su žmona, balerina Jadvyga Jovaišaite. „Kaip mes visi gailėjomės tos šviesiaplaukės našlaitės, tačiau bijojome užtarti. Staiga išgirdome, kad atsirado drąsuolis, kuris jai pasipiršo. Didvyriu tave laikėme…“ – J. Mackoniui yra sakęs prof. Balys Dvarionas. 1950 m. L. Kazanaitė baigė Kauno J. Gruodžio muzikos mokyklą (nuo 1947 m. A. Barniškio dainavimo klasę). Vis dar studijuojant Kaune buvusioje konservatorijoje, savo bute priglaudė dailininkas Antanas Žmuidzinavičius. Inteligentija gyveno erdviuose butuose ir dažnai, kol tarybų valdžia neatėmė, talkino neišgalintiems kolegoms. Po sudėtingo šeimos gyvenimo vaizdinių, gandų, mamos sielvarto Liudmila pateko į menininkų aplinką: A. Žmuidzinavičius rengė savo knygą, piešė, namuose lankėsi dainininkai Juozas Indra, Beatričė Grincevičiūtė. Nors ir jų artimųjų tremtys po šiuo stogu buvo visų rūpesčių objektu.

Vėliau dailininkas vaizdžiai pasakojo apie dailią nendrelę, kurios jam pagailo ir nutarė vesti. Tekus dirbti greta galėčiau tvirtinti, kad tai buvo liepsnojusi meilė Liudmilai visą gyvenimą. Sulaukė sūnaus Vigirdo, talentingo matematiko. Jau keturiolikmetis kibo į aukštąja matematiką! Daug diskutuota visuomenėje ir namuose dėl J. Mackonio primygtinai vaikaičiui peršamo Jogailos vardo. Didžiavosi sugriovęs „Juozo Jurginio teiginį, kad Lietuvoje dar neatsirado tėvų, kurie savo vaikui būtų davę Jogailos vardą“. Štai toks drąsuolis, gerai žinantis Lietuvos istoriją buvo J. Mackevičius.

Jau brandžiame amžiuje Jonas Mackonis-Mackevičius prisiminė Liudmilos vargus. L. Kazanaitė panoro stoti į konservatoriją. „Su tokia baisia šeimos charakteristika patekti į aukštąją tarybinę mokyklą, kai net buožių vaikai į ją nepriimami, atrodė neįmanoma. Ryžausi pats eiti į mandatinę stojamųjų egzaminų komisiją ir žmonai advokatauti. Konservatorijos direktoriaus pavaduotojas Černecovas dar bandė išbalusią mano žmoną šio to paklausti. Jis klausia – atsakau aš. Anas net pyktelėjo: „Kodėl ne jinai atsako?“. „Ji rusiškai dar gerai nemoka“. „Betgi jos tėvas rusas?“. „Tačiau motina lietuvė…“.

Lydima tik vieno sakinio – „Sniečkus jai leido mokytis“ – Liudmila Mackonienė studijavo Juozo Babravičiaus, o nuo 1952 m. – Kipro Petrausko klasėse.

Koncertinę karjerą žadėjęs mecosopranas į koncertų erdvę pateko jau baigus Konservatoriją,1955 m. 1955–1986 m. Liudmila Mackonienė – Lietuvos valstybinės filharmonijos solistė. Įžeidu šiandien skaityti V. Gerulaičio amoralių pamąstymų: „Būdavo tokių nurašytų artistų. Filharmonija iš pagarbos priglausdavo savo buvusius darbuotojus. Tuos artistus veždavo muzikuoti į profesinės technikos mokyklas, o man tekdavo važiuoti kartu. Ten būdavo kraupu. Susirinkdavo būsimieji banditai, būsimieji kaliniai, pats baisiausias kontingentas. Jiems „iki lemputės“ buvo visokios arijos, griegai. Tai būdavo košmaras, nežinau, kaip muzikantai ištverdavo… Na, bet pakelia akis į dangų ir dainuoja. O tie riaumoja.“ (publikuota: P. Nalivaikaitė. Viktoras Gerulaitis: „Ieškokite grožio, nes jis yra!“, 2020 vasario 12).

Dainininkas Kipras Petrauskas su studentais: būsimąja lietuviškos operos primadona Elena Saulevičiūte, būsimuoju kompozitorium, populiarių romansų autorium , studijavusiu ir dainavimą, Vytautu Kairiūkščiu, būsimąja Lietuvos filharmonijos soliste Liudmila Mackoniene

Kelių pokario dešimtmečių profesionalūs atlikėjai vykdė sunkią misiją: važinėjo šaltais automobiliais, kailiniuotai publikai pasirodydavo vakarinėmis suknelėmis. Dažniausiai prie išderintų pianinų menkai išsilavinusios visuomenės auditorijai tekdavo pristatyti klasikinį meną. Mėnesio bėgyje bendrose programose reikėjo dainuoti po 15, 20 koncertų. L. Mackonienė surengė daugiau kaip 500 solinių koncertų. Pokario lektoriumuose 1949, 1950 m. dainavo Kipras Petrauskas, Vladimiras Rubackis, jauni dainininkai Vladas Česas, Rimas Siparis, Leonidas Muraška, Valentinas Adamkevičius, Vlada Mikštaitė, Jadvyga Petraškevičiūtė, grojo smuikininkas Aleksandras Livontas ir pianistė Olga Šteinberg, Eugenijus Paulauskas. Kai kuriuos muzikus filharmonija gavo kaip palikimą, kitus priėmė valdžios nurodymu. Ir jiems rasdavo darbo. Kad ir vos J. Tallat-Kelpšos mokyklą baigusi Liubovė Kicanova (g. 1923). Sąžininga, kruopšti ukrainietė, lietuviškai vos vos kalbėjusi. Tačiau buvo „gera“ biografija: iki revoliucijos tėvas batrak, vyras – į Lietuvą atsiųstas MVD darbuotojas. Vokaliniame kvartete dainavo Pinsko srities baltarusis, gimnaziją baigęs Vilniuje – Dimitrijus Rulinskis ir t.t.

Liudmila Mackonienė – Zibelis studentų pastatytoje Šarlio Guno operoje „Faustas“

1955 m., kai pasirodė scenoje meco sopranas Liudmila Mackonienė, koncertų afišose Aleksandros Staškevičiūtės, Nehamos Lifšicaitės, dainavusios W. A. Mozarto Nakties karalienės fragmentus, R. Gliero Koncertą balsui su orkestru, pavardės. Irena Žukaitė, Irena Ylienė, Elena Čiudakova. Su simfoniniu orkestru etatiniai filharmonijos solistai Jurgita Haškerytė, Aldona Repšytė, Vladas Kavoliūnas, Leonidas Muraška ir kviestiniai atlikdavo didžiąsias operų arijas. Liudmilos repertuare – Saint-Saënso Dalilos arija, Karmen epizodai iš Georges Bizet operos. Žiūrėk, vieną mėnesį puikus dramatinis sopranas – Teklė Slankauskaitė, L. Mackonienė, Jurgita Haškerytė, Vladimiras Rubackis Druskininkuose, Vievyje, Žiežmariuose, Kaišiadoryse dainuoja solo, duetus iš G. Verdi operų. Akompanuojant puikiam muzikantui akordeonistui Algimantui Ločeriui kitame Lietuvos pakraštyje rengia „Dainos vakarus“. Prisijungus smuikininkui A. Livontui, pianistui didesnių miestų klausytojams pristato kompozitoriaus Antano Račiūno autorinius vakarus. Su poete Meile Kudarauskaite paruošta dar viena nauja programa – „Lietuviškas romansas“ – važiuoja į kurortines sales. Čia skamba ir rusų kompozitorių kūriniai – su pianistu Efimu Borisovu parengė specialiai besiilsintiems kitataučiams. Labai produktyvus darbas vyko su Leonidu Muraška. Pagal specialiai sukurtus scenarijus į Lietuvos kaimų kultūros namus atveždavo naujų lietuviškų dainų, šviesaus humoro. L. Mackonienės programose skambėjo Vaclovo Paketūro, Balio Dvariono, Vytauto Kairiūkščio, Vytauto Klovos, Rimvydo Žigaičio, Konrado Kavecko dainos, romansai. Ji pirmoji padainavo labai populiarų Vytauto Kairiūkščio ir Algimanto Baltakio romansą „Aš viską, viską užmiršau“.

37

Liudmila Mackonienė ir L. Muraška paruošė ne vieną programą. Prie fortepijono Jefimas Borisovas

36

Kompozitoriaus Rimvydo Žigaičio (prie fortepijono) autoriniame koncerte

L. Mackonienė filharmonijoje parengė per 20 teminių, žanrinių (arijų, dainų, lietuvių ir rusų romansų), kompozitorių monografinių (skirtas koncertas vieno kompozitoriaus kūrybai ) programų. Dainavo įvairių epochų ir stilių kamerinę bei operinę, Europos ir Azijos tautų liaudies muziką. Parengė solo partijas ir stambios formos kūriniuose: (V. Kairiūkščio oratorija poema „Vakaro misterija“, A. Klenickio oratorija „Į laimę“, W. A. Mozarto, G. Verdi Requiem, L. van Beethoveno IX simfonija, S. Prokofjevo kantata „Aleksandras Neviškis“). Ji dainavo apie laimę, meilę, pokštaujančius, linksmus duetus lietuviškos muzikos programose, mintyse neleisdama sau nuklysti į netolimą praeitį, vis dar gyvus skausmingus prisiminimus.

L. Mackonienė – kaip geroji dvasia aplankydavo kiekvieną filharmonijos darbuotoją savo laiškeliu: keliais šiltais sakiniais pasveikindavo su gimtadieniu. Su kiekvienu ir kiekvieną. Toks šviesus buvo jos įsipareigojimas. Juk žinojo žmogui ištarto gero žodžio prasmę, linkėjo patikėti, kad kažkas žemėje tave mato…

Liudmila Mackonienė nebuvo įvertinta padėkų raštais, garbės vardais. Bet, kaip vienintelė Kazanų šeimos įpėdinė, iš Lietuvos Respublikos Prezidento rankų priėmė tėvui ir broliui skirtus Vyčio kryžiaus ordinus. „Didžiuojuosi, kad Kazanų kraujas teka mūsų sūnaus, matematiko Vigirdo Mackevičiaus, jo vaikų ir vaikaičių gyslomis“, – rašė Jonas Mackonis. „Džiaugiuosi galėjęs ir gyvenimui išsaugoti Nevėžio pievų nektaru kvepėjusią dainuojančią madoną“,– šyptelėjęs vieną iš pokalbių apie V. Klovos „Pilėnus“ baigė Jonas Mackonis.

Liudmila Mackonienė

Dar ilgai Liudmilai Kazanaitei-Mackonienei-Mackevičienei sapnavosi mamos raudos ir scena: reikia eiti dainuoti, o natų nėra ir tekstą pamiršo…

  • Šv. Georgijaus 4 laipsnio kryžius (Rusijos kariuomenėje).
  • 1938 m. Gedimino 4 laipsnio ordinas.
  • 1928 m. Lietuvos nepriklausomybės medalis.
  • 1929 m. ugniagesių „Artimui pagalbon“ 3 laipsnio garbės ženklas.
  • 1935 m. ugniagesių „Artimui pagalbon“ 2 laipsnio kryžius.
  • 1933 m. Estijos ugniagesių 2 laipsnio aukso kryžius.
  • 2008 m. Vyčio Kryžiaus Komandoro kryžiaus ordinas (po mirties).

 

Prof. dr. Rita Aleknaitė-Bieliauskienė
Paskaita Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universitete

Šalia tremties. Ištrauka iš rengiamos knygos „Lietuviai ir muzika Sibire“

Jurate_ViliuteŽmonių su „užrakinta“ praeitimi, bet sėkminga menininko lemtim sąrašas nebūtų trumpas, dažniausiai tai nuo tremties pabėgę gabūs vaikai, paaugliai, sugebėję išlikti, iškilti. Ir savo paslaptį išsaugoti – juk gūdžiais sovietiniais metais nė į galvą negalėjo ateiti šventvagiška mintis, kad Valstybinės filharmonijos simfoninio orkestro sukūrėjas (ne įkūrėjas) vyriausiasis jo dirigentas Respublikos liaudies artistas ir apskritai viena pačių įtakingiausių muzikos srities figūrų (Viktoro Gerulaičio žodžiais, „vienas žymiausių XX amžiaus antrosios pusės Lietuvos ir Europos dirigentų“) Juozas Domarkas – bėglys, išsislapstęs nuo sovietinės šluotos; įspėti, jog bus tremiami, tėvai Domarkai keturis savo vaikus – būsimus dirigentus Juozą ir Stasį, operos režisierių Eligijų, dukrą Rūtą išdalino giminėms, patys mėgindami prisiglausti miške, po metų susirinko išbarstytus vaikus ir persikėlė į Klaipėdą – buvę stambūs ūkininkai tapo darbininkų klasės dalimi, vaikai baigė aukštąsias mokyklas.

Po karo ištuštėjusioje Klaipėdoje sovietų saugumo padaliniai gal ir nebuvo labai priekabūs – miestui trūko visų rūšių specialistų. Įvairiaspalvėje naujakurių minioje pradingo ir nuo trėmimo iš Ukmergės apylinkių atbėgusi ūkininkų Balakauskų šeima. Būsimam kompozitoriui Osvaldui tebuvo vienuolika, kai išrautas iš gimtojo sodžiaus atsidūrė sugriautame uostamiestyje; mokėsi gimnazijoje, muzikos mokykloje ir zigzagu įkopė į Lietuvos muzikų Olimpą.

Solistė Giedrė Kaukaitė tik po moti­nos –­ žinomos mokslininkės – skydu saugiai ėjo pašaukimo keliu ir net į Milano La Scala pasitobulinti nuėjo; ji žinojo, kad Lietuvos kariuomenės ulonų kapitonas Kazimieras Kaukas yra Sibiro lageriuos, kad ištvėrė ir parėjo, tačiau niekuomet nesužinojo, ką reiškia dukrai tėvo meilė ir globa. G. Kaukaitės vyras kino režisierius Arūnas Žebriūnas buvo jau ūgtelėjęs berniokas, kai tėvą – Lietuvos kariuomenės pėstininkų kapitoną –­ Praną Žebriūną (Žebrauską), dalyvavusį mūšiuose dėl Klaipėdos, Birželio sukilimo dalyvį suėmė ir išvežė į Vorkutos lagerius. Kalinių prisiminimuose Pranas Žebriūnas –­ „kapitonas ir dirigentas“: „Jau buvo 1947 metai. Į mūsų lagerį atvežė dvidešimt dvi lietuvaites.[…] Aš sukūriau saviveiklinį dainų ir šokių ansamblį. Tos jaunos lietuvaitės dainavo ir šoko. Aš režisavau, o Žebriūnas dirigavo“ (Aleksandras Sinkevičius).

Operos solistė Irena Jasiūnaitė dar studijavo Konservatorijoje ir labai jautriai reagavo į mylimo tėvo suėmimą, jo būtį Čerdin lageryje. Ar leis kalinio dukrai baigti konservatoriją, ar duos paskyrimą į Operos teatrą? Slėpė savo biografijos „dėmę“, vengė pokalbių apie šeimą ir net ištekėjusi už poeto Vytauto Bložės ne iš karto pasisakė, kas esanti, o paskui paaiškėjo, jog abu jie –­ lagerininkų vaikai, Bložės dar ir motina su seserimis tremtinės („jei būčiau galėjęs, tai būčiau kūręs vien antisovietinę literatūrą“). Operoje Jasiūnaitei teko primadonos šlovė – tik ar nenustums nuo scenos tvirtesnę padėtį turinčios?

Bet kuri gi turėjo tvirtesnę? Galingo, sodraus mecosoprano Marija Aleškevičiūtė lingavo, siūbavo tarsi epušėlė nuo dar stipresnio vėjelio – ji buožės dukra, pabėgusi nuo tremties, bet kurią valandą galėjo būti suimta, pasodinta. Iki gyvenimo pabaigos neišdilo širdyje baisi akimirka, kai prie tėvų sodybos vartų pasitiko jaunas rusų kareiviukas: „Bėk, kiek kojos neša, bėk kuo toliau, nes ir tave išveš!“ Kai pradėjo bėgti, tai regis visą gyvenimą ir bėgo – Kauno muzikos mokykloje mokėsi slapstydamasi, Konservatorijoje jautėsi lyg būtų sekama. Senus tėvelius Juozą ir Marijoną Aleškevičius iš Krekštėnų kaimo (Alytaus rajone) išvežė tada vienus: motulė verkė verkė ir numirė iš sielvarto. Tėvulis grįžo, dar pagyveno bites kopinėdamas, į žmonos paveikslą žiūrėdamas – va, kokia gražuolė buvo mano Mariukė… Graži ir Marija: „ nuoširdžios dzūkiškos širdies, visada besišypsanti“ (Jūratė Klovienė).

Solistė Birutė Almonaitytė vaikystėje liko viena vienužė – lyg našlaitėlė raganos į mišką išginta. Gimusi turtingame Gudaičių kaimo ūkyje (netoli Kudirkos Naumiesčio), augo trijų brolių jauniausia seserėlė, senolės dainų sodo paukščių ulbėjimo žolynų kvapo apsupta, tėvo muzikavimo auklėjama (tėvas turėjo namuose fortepijoną, klarnetą, armoniką, jais grojo, subūręs jaunimo apylinkės chorą jam vadovavo, rengė klojime vaidinimus, dalyvavo dainų šventėse, iškilminguose renginiuose, Vytauto Didžiojo metais, kai Vytauto paveikslas keliavo per Lietuvą, Pijaus Almonaičio choras sutiko jį Šakių apylinkėje). Tėvui anksti mirus (1941), motina nepajėgė viena išlaikyti vaikų ir ūkio; už tai, kad neatidavė sovietų valdžiai javų duoklės („ją atidavus, tuoj pat padvigubindavo“), buvo suimta ir pasodinta į kalėjimą, ūkis išbuožintas, tušti trobesiai nugriauti. „Iš didžiulės sodybos, šimtamečių ąžuolų augusių sodo pakrašty, tiesių kaip nendrės uosių, jovaryno, obelų bei kriaušių neliko nei medelio, nei krūmelio…[…] Melioratorių traktoriai nuo žemės paviršiaus nušlavė ne tik gimtąjį Gudaičių kaimą. Po buldozerių vikšrais dingo ir kiti aplinkiniai kaimai.“

Netekę motinos ir namų, vaikai išlakstė kas kur. Giminių priglausti jaunėliai Birutė ir Kęstutis mokėsi Kudirkos Naumiestyje. Neilgai – 1948 metų gegužės mėnesį vyresnysis brolis Gediminas atsiuntė žinią: „Esu tremiamųjų vagone, bėkit!“ Išbėgo. Kęstutis – Vilkaviškio link, trylikametė Birutė – Šakių pusėn, gal laikinai giminaičiai priglaus. „Abu su Kęstučiu norėjome, ką nors pasiekti. Gyvenome Kaune pas tetą. Dirbome ir mokėmės.[…] …mane įtaisė į darbą sąskaitininke įmonėje. Ten vyriausias buhalteris buvo toks Cvilingas, partinis sekretorius. Baisus žmogus. Matyt, kažkas įskundė, kad mama kalėjime. Tai jis kasdien per pietų pertraukas mane išsikviesdavo ir tardydavo – kur broliai, už ką nuteista motina ir pan., nors, žinoma, viską buvo išsiaiškinęs. Bet baugindavo, tiesiog terorizuodavo. Aš nuo vaikystės stribų įbauginta, labai jo bijodavau. Baisiai nuo jo prisikentėjau.“

Palaikoma žymių muzikų, ryškaus talento Birutė Almonaitytė be didesnių kliūčių baigė Kauno J. Gruodžio muzikos mokyklą, Maskvos P. Čaikovskio konservatoriją, atėjusi į Lietuvos operos ir baleto teatrą stojo šalia pajėgiausių mecosopranų, su pasisekimu dainavo apie pusšimtį pagrindinių vaidmenų. Intensyviai koncertavo, pirmoji atliko nemažai naujų lietuvių kompozitorių kūrinių.

Atrodo, lyg Sibiras gviešėsi žemųjų moteriškų balsų – N. Ambrazaitytė, I. Jasiūnaitė, M. Aleškevičiūtė, B. Almonaitytė – visos po išoriniu šlovės blizgesiu slėpė tremties kulną, visos nepasidavė ir patyrė triumfą operos scenoje.

Kiek kitaip, tačiau, galima sakyti, irgi po laimės žvaigžde ėjo dar vieno kolosalaus anų laikų mecosoprano Liudmilos Jūratės Mackonienės keliai. Baigusi konservatoriją, ji negavo paskyrimo į operos teatrą ir trisdešimt metų dirbo etatine Valstybin ės filharmonijos soliste. Koncertavo (kaip ir Algirdas Ločeris) Lietuvos miestuose, miesteliuose, netrokšdama (kaip ir jisai) aukštų scenų ar didelių salių; turėjo pakankamai duomenų operai, tačiau į teatrą nesiveržė ir tenkinosi kuklesne vieta: „Geri žmonės patarė neiti į Operą.“

Liudmila Mackonienė

Liudmila Mackonienė (nuotrauka iš autorės archyvo)

Geri ir protingi buvo tie žmonės – talentams sovietai, tiesa, atlaidūs, bet ir auksinės žuvelės kantrybės taurė su dugnu. Liudmilos biografija – viena pačių tragiškiausių ir pavojingiausių. Tėvas Afanasijus Kãzanas (gimęs 1898m. Zarasuose, rusų sentikių šeimoje) tarnavo Rusijos kariuomenėje praporščiku, Pirmojo pasaulinio karo metais kariavo su vokiečiais, turkais, bulgarais; bolševikams paėmus valdžią, perėjo į laisvųjų kazokų dalinį ir Ukrainoje, Petrogrado, Pskovo gubernijose kovėsi su bolševikais. 1920 metais grįžo į laisvą Lietuvos respubliką, kovojo su lenkais prie Seinų. Kilus SSRS–Vokietijos karui, kapitonas A. Kazanas organizavo Zarasuose sukilėlių būrį, tarnavo savisaugos daliniuose kuopos vadu. Baigiantis karui Rytų Prūsijoje, rusai jį paėmė į nelaisvę, nuteisė ir išvežė į Uchtos, Vorkutos lagerius.

Tuo metu jo žmona, Liudmilos motina Sofija jau buvo suimta ir nuteista mirti – už tai, kad savo įtaka vyrą padarė liaudies priešu, o sūnus išaugino banditais (vėliau mirties bausmė pakeista į dešimt metų lagerio). Abu Kazanų sūnūs jau buvo padėję galvas Laisvės kovose: devyniolikmetį Igorį nušovė sovietiniai diversantai (1943), Mykolas – partizanas Siaubas, Lokio rinktinės vadas – 1945 metų liepos mėnesį, apsuptas prie Dusetų NKVD kariuomenės, susisprogdino (po mirties jam suteiktas majoro laipsnis).

Kalinamas tėvas, tikriausiai apie visa tai žinojo… Kilus visuotiniam Vorkutos lagerių maištui (1953), jisai ne vien tą sukilimą kurstė, organizavo, vadovavo, o ir pirmasis išėjo į badmirės kalinių minios priekį mėgindamas žodžiu paveikti tankais, automatais ginkluotus kareivius, ir pirmasis nuo jų žuvo. Šimtai negyvų, sužeistų, kraujuojančių liko gulėti tame nelygios kovos, tiksliau, žudynių lauke, daugybę šiurpių epizodų, narsių poelgių įsiminė sukilimo dalyviai, ir visų prisiminimuose kapitonas A. Kazanas – Vorkutos didvyris

Ir šios šeimos mergaitė, vienintelė gyva Kazanų atžala, prigimties balso vedama, atėjo į Kauno muzikos mokyklą. Mokėsi Petro Olekos dainavimo klasėje – jam vienam pasipasakojo, kas esanti, buvo tėviškai jo priglobta, apsupta rūpesčiu. Gal būtų ramiai ir išsibuvus, jei ne skundas. Pamatė vergo palikuonis koncerte dainuojančią aukštą laibą geltonplaukę, pažino Kazanaitę ir pakėlė balsą – tokiems ne vieta tarybinėje mokykloje!

Ak, tie skundikai, kiek jie žmonių suėdė! Bjaurus purvinas šniūras, nutįsęs per šviesiausius istorijos tarpsnius, dergiantis žmogaus vardą ir tautos istoriją! Gajus –­ batu užmynęs neištrinsi, buvo, yra ir bus (?).

Muzikos mokyklos partinės sekretorės Naktinienės turėta žmoniškumo: patarė direkcijai susilaikyti nuo skubių sprendimų, o Liudmilai – paduoti malonės prašymą komunistų partijos centro komiteto sekretoriui Antanui Sniečkui, jeigu tas leis mokytis, niekas nesutrukdys. Atėjo pas ką tik Dailės institutą baigusį ir jau Kaune įsidarbinusį Joną Mackonį „lieknoji nendrelė susijaudinusi, pablyškusi“ ir paprašė plunksną valdantį dailininką surašyti jai tą prašymą: „bulbanosiui dzūkeliui“ pagailo mergaitės, širdis suspurdėjo – ne tik parašė, o ir rankos paprašė.

Pasakojama, jog Sniečkus pasiteiravęs, ar gerą balsą turinti, ar graži esanti, ir numojęs ranka – et, tegul mokosi. (Pasak J. Mackonio, ir į dailininkų avangardinę bangą Sniečkus galų gale atlaidžiai numojęs: bala nematė, tegul būna ir modernizmas, tik žiūrėkit, kad būtų tarybinis!) Suprasdamas rizikuojantis menininko ateitimi, Jonas Mackonis vis tiek vedė septyniolikmetę Liudmilą Kazanaitę. Žiedus užmovė Petras Oleka, pasvočiavo jo žmona baleto solistė Jadvyga Jovaišaitė, o kambarėlį jaunavedžiams savo bute paskyrė dailininkas Antanas Žmuidzinavičius.

Liudmila pateko į supratingą meno žmonių aplinką. A. Žmuidzinavičius tuomet spaudai rengė savo knygą „Paletė ir gyvenimas“, paskaitydavo ištraukų; dainuodavo, skambindavo dažni svečiai Beatričė Grincevičiūtė, Juozas Indra; ir Liuda padainuodavo Schuberto dainų, o vaišingas šeimininkas švelniu baritonu išvingiuodavo dzūkų kaimo melodijų, kurios liete liejosi ir iš Jono Mackonio krūtinės.

Kiekvienas jų turėjo ką išdainuoti… Indra dar pats su lagerio antspaudais veide ir plaučiuose. Grincevičiūtė – ieškanti žemėlapiuos Altajaus krašto, kur Jabogano slėnyje sesuo ir brolis avis gano. Jonas Mackonis – nebeišmanantis, kaip sudaryti siuntinėlį ir broliui Rapolui į Kemerovo lagerius, ir sesers Monikos šeimai, vargstančiai Krasnojarsko srities kolūkyje, ir mažamečius vaikus auginančiai seseriai Agotai, iš bado lageryje tinstančiam jos vyrui…

Baigusi muzikos mokyklą, Liudmila Mackonienė panoro stoti į konservatoriją.

„Su tokia baisia šeimos charakteristika patekti į aukštąją tarybinę mokyklą, kai net buožių vaikai į ją nepriimami, atrodė neįmanoma. Ryžausi pats eiti į mandatinę stojamųjų egzaminų komisiją ir žmonai advokatauti. Konservatorijos direktoriaus pavaduotojas Černecovas dar bandė išbalusią mano žmoną šio to paklausti. Jis klausia – atsakau aš. Anas net pyktelėjo: „Kodėl ne jinai atsako?“. „Ji rusiškai dar gerai nemoka“. „Betgi jos tėvas rusas“. „Tačiau motina lietuvė“.

Įvyko stebuklas. Mandatinė komisija leido Liudmilai Kazanaitei laikyti stojamuosius egzaminus. Kaip vėliau sužinojome, gal ne tiek mano ryžtas ir advokatavimas lėmė tokį sprendimą, o marksizmo dėstytojos [Paulinos Girdzijauskienės – J. V.] informacija: „Sniečkus leido jai mokytis.“ Balys Dvarionas irgi karštai ją užtarė… Sykį jis mane sujaudino priminęs tuos metus, kai Kauno muzikos mokyklos pedagogai privalėjo pašalinti iš mokyklos Liudmilą Kazanaitę, kaip „liaudies priešų“ dukterį: „Kaip mes visi gailėjomės tos šviesiaplaukės našlaitės, tačiau bijojome užtarti. Staiga išgirdome, kad atsirado drąsuolis, kuris jai pasipiršo. Didvyriu tave laikėme…“ (J. Mackonis)

„Visi žmonės man buvo geri, blogų nepasitaikė. Kai konservatorijoje ėmė kalbint į komjaunimą, pasakiau Girdzijauskienei ir ji viską „sutvarkė“… Filharmonijos partinis sekretorius pianistas Jefimas Borisovas globojo mane iš tolo, nutylėdamas, jisai akompanuodavo, kai dainuodavau solo ar duetus su Leonidu Muraška, Vladimiru Rubackiu. Nuostabiai griežė akordeonu ir mums akompanavo Algirdas Ločeris; ypatingą balsą turėjo Stasė Laurinaitytė, tik ji paniškai bijodavo scenos… Parengiau kelias dešimtis solinių programų: užsienio kompozitorių, senovinių rusų romansų, lietuvių autorių – Klovos, Dvariono, Gorbulskio, Kairiūkščio, didelį pasisekimą turėdavo Kavecko dainų koncertai, akompanuojant pačiam kompozitoriui…“

Liudmila Mackonienė nebuvo įvertinta padėkų raštais, garbės vardais. Bet, kaip vienintelė Kazanų šeimos įpėdinė, priėmė iš Lietuvos Respublikos Prezidento rankų Vyčio kryžiaus ordinus, skirtus tėvui ir broliui. „Didžiuojuosi, kad Kazanų kraujas teka mūsų sūnaus (matematiko Vidigirdo Mackevičiaus), jo vaikų ir vaikaičių gyslomis.“ (Jonas Mackonis)

Pažvelgus po oficialiuoju biografijų paviršium, aiškėja, jog yra labai daug muzikų, paliestų Sibiro per artimuosius.

Jūratė Vyliūtė

In memoriam

LIUDMILA JŪRATĖ MACKONIENĖ-MACKEVIČIENĖ
1929 02 05 – 2012 05 30

Liudmila Jurate Mackoniene MackevicieneKeleliu į Rokantiškių kapines išėjo dainininkė Liudmila Mackonienė-Mackevičienė. Gimė Panevėžio r. Pajuostės kaime, mokėsi Panevėžio, vėliau Kupiškio gimnazijose. Turėjo stiprų, sodrų, žemą balsą ir svajojo tik apie muzikės profesiją, siekė jos, kad ir patekusi į pavojingą padėtį: tėvas, Lietuvos kariuomenės kapitonas Afanasijus Kazanas, Vorkutos lageryje (ten ir nušautas per 1953 m. kalinių sukilimą), motina irgi lageryje, abu broliai žuvę kovose su okupantais (tėvas ir brolis Mykolas, partizanų vadas Siaubas, po mirties apdovanoti Vyčio kryžiaus ordinais). Įstojo į Kauno muzikos mokyklos dainavimo skyrių, ištekėjo už dailininko Jono Mackonio – jo ir ypač specialybės dėstytojo Petro Olekos globojama išvengė represijų, galėjo baigti mokyklą, paskui studijuoti Valstybinėje konservatorijoje (1950–1955). Dainavimo pirmuosiuose kursuose ją mokė Juozas Babravičius, vėliau Kipras Petrauskas. Gavusi paskyrimą į Lietuvos filharmoniją, trisdešimt metų dirbo etatine soliste. Į Operą eiti nebandė – kūrė turtingą koncertuojančios dainininkės gyvenimą.

L. Mackonienės repertuaras plėtėsi sparčiai ir įvairiomis kryptimis – reikėjo patenkinti didžiųjų Lietuvos miestų išprususių klausytojų poreikius, kaimo vietovių publiką, taip pat sovietinių respublikų gyventojus, pas kuriuos gana dažnai vykdavo Filharmonijos artistai, grupėmis ir po vieną. L. Mackonienė turėjo paruošusi kelias dešimtis teminių, žanrinių, proginių, monografinių programų. Jas sudarė įvairių stilių, epochų kameriniai kūriniai: sovietinės dainos, senoviniai rusų romansai, F. Schuberto dainos, operų arijos, Vidurinės Azijos tautų liaudies dainos ir kita. Dažnas ir geranoriškas jos partneris scenoje būdavo pianistas Jefimas Borisovas. Nemažai dėmesio ji skyrė naujai lietuviškai muzikai, dainavo Vytauto Klovos, Balio Dvariono, Benjamino Gorbulskio, Vytauto Kairiūkščio dainas. Didelio pasisekimo sulaukdavo Konrado Kavecko kūrybos vakarai, kai L. Mackonienei akompanuodavo pats kompozitorius (išleista įrašų plokštelė). Dainavo ir stambių kūrinių solo partijas, gastroliavo su kameriniu bei simfoniniais orkestrais Baltarusijoje, Latvijoje, Ukrainoje, Rusijoje.

Paskutiniuosius gyvenimo metus leido sūnaus, matematiko Vigirdo Mackevičiaus šeimos rūpestingai prižiūrima, ir nors už ilgus kūrybinio darbo metus nebuvo sovietų valdžios įvertinta kokiais nors garbės vardais ar ženklais, gyveno šviesiai prisimindama praeitį ir žmones, padėjusius tapti ir būti dainininke.

Jūratė Viliūtė

http://eia.libis.lt:8080/archyvas/viesas/20120615100149/http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19871